Author:
moksleivis apie kolobravima
[Edit]
|
Date Posted: 01/25/03 15:50:30
Eglė, 2003 01 25 16:37
Na žinote gerbiami Lietuvos piliečiai, skaitai Jūsų komentarus ir nesupranti kas juos rašė. Keiksmažodžiai beveik kas antrame, o ir tie patys rusiški.O istorijos puslapius nereiktų nei trinti, nei grąžinti. Aišku, daug ko pridarė ir Sniečkus, daugiau gal blogo nei gero, bet pirma išklausykime, o po to jau išreikškime savo nuomonę.Na Paleckį aišku yra kam užstoti, tai jo taip
ir nedėjote į šuns dienas, o Sniečkus tai jau kas kita.
Na o šou biznio atstovai tai tiesiog sau daro reklamą ir viskas.
O apie pokario miško brolius irgi reiktų kalbėti teisingiau. Vieni iš tikrųjų buvo patriotai- idealistai, o kiti prisidengia visa ta sumaištim buvo tikriausi plėšikai, o apie tai niekas nenori kalbėti. Būkim biedni, bet teisingi. Iš kapų niekas nesugrįžo, o kiek žmogelių senų ir vaikų ten pasiuntė "miško broliai", arba žaliūkai, kaip juos vadino žmonės, o po tremties daug gįžo, o be to daug jų vaikų ar tų kurie buvo išvežti vaikais, grįžo išsigyja išsilavinimą, ne vienas ir aukštąjį.
Taip, kad mielieji bendrapiliečiai, gerbkime savo kalbą, savo istoriją traktuokime teisingai kokia ji bebūtų ir išklausikime kitokią nuomonę.
koloboravimas1, 2003 01 25 17:02
Kolaboravimas kaip reiškinys apima teisinį, politinį ir moralinį aspektus.
Teisinis aspektas tai kolaborantų baudžiamoji atsakomybė už padarytus nusikaltimus. Ją gali nustatyti tik teismas, remdamasis teisiniais įrodymais. Tai galėtų būti kolaborantų dalyvavimas pasirašant įvairius okupantų inspiruotus teisinius dokumentus, aktus (įsakymus, nutarimus, potvarkius ir kt.), įpareigojančius savo tėvynainius (piliečius) vykdyti jų nurodymus, liudytojų parodymai. Pavyzdžiui, vykdydami Maskvos nurodymus, LTSR administracijos vadovai Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas pasirašė dokumentus dėl gyventojų trėmimų, priverstinės kolektyvizacijos ir kt. Nacių okupacijos metais generalinis tarėjas Jonas Paukštys išleido potvarkį dėl privalomo talkininkavimo karo pramonėje, pirmasis generalinis tarėjas gen. Petras Kubiliūnas pasirašė ne vieną įsakymą dėl prievartinės vyrų mobilizacijos į Vokietijos kariuomenę. Tokių talkininkavimo okupantams pavyzdžių yra labai daug. Atsižvelgiant į išlikusius dokumentus ir įvertinus tų nutarimų realizavimo padarinius, galima nustatyti kolaborantų teisinę (teisminę) atsakomybę.
Politinis aspektas tai kolaborantų siekiai įgyvendinti savo politinius ir ideologinius tikslus su okupantų pagalba. Pavyzdžiui, Lietuvos komunistai pateko į valdžią ne legaliu būdu, bet remiami okupantų. Tarp generalinių tarėjų ir policijos batalionų vadų buvo pronaciškai (provokiškai) nusiteikusių lietuvių, voldemarininkų, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) atstovų, kurių politiniai siekiai iš dalies sutapo su didžiosios Vokietijos politine vizija.
Koloboravimas2, 2003 01 25 17:03
Moralinis aspektas tai kolaborantų psichologinio ir moralinio poveikio priemonės okupacijai pateisinti, raginimas remti okupacinį režimą (vieši kreipimaisi į tėvynainius, viešosios nuomonės formavimas per žiniasklaidą, švietimo ir kultūros įstaigų veiklą ir kt.).
Nuo 1940 m. iki 1991 m. Lietuvoje galima išskirti tris kolaboravimo laikotarpius: sovietų okupacijos (19401941 m. ir 19441990 m.), nacių okupacijos (19411944 m.) ir nepriklausomybės atkūrimo Atgimimo (19901991 m.), Maskvai stengiantis susigrąžinti valdžią Lietuvoje. Lietuvos valstybingumo požiūriu sovietų ir nacių okupacijų metais kolaborantų veiklos tikslai ir būdai iš esmės skyrėsi.
Sovietų kolaborantai buvo prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir už vieningą bei nedalomą Sovietų Sąjungą. Politine prasme jie Lietuvos ateities nematė be amžinų ryšių su Rusija. Tačiau neoficialiomis priemonėmis jie siekė, kad Lietuva turėtų kultūrinę ir iš dalies ūkinę autonomiją (buvo už lietuvių ir rusų dvikalbystę, už savarankišką žemės ūkio ir dalies pramonės tvarkymą, palaikė tautinę švietimo sistemą ir vietinius kadrus). Nacių okupacijos metais tikrų lietuvių kolaborantų buvo nedaug (tų, kurie pritarė amžiniems ryšiams su Vokietija). Daugelis lietuvių pareigūnų, dirbusių kolaborantinės valdžios įstaigose, buvo už nepriklausomą Lietuvą ir atkakliai jos siekė. Jie stengėsi išsaugoti lietuviškas institucijas ir valstybinę tautinę atributiką. Vis dėlto dalis aukštų pareigūnų ir politikų kompromiso dėlei arba politiniais sumetimais talkininkavo vokiečiams, kolaboravo su jais (voldemarininkai, generaliniai tarėjai, LNP nariai, policininkai).
Pirmaisiais 1940 m. sovietų okupacijos mėnesiais Lietuvoje nebuvo steigiamos okupacinės valdžios struktūros. Lietuvos inkorporavimui į SSRS Vladimiras Dekanozovas suformavo marionetinę Lietuvos vyriausybę. Ji turėjo tam tikrų politinio savarankiškumo bruožų, todėl galėjo bent kiek priešintis okupantų savivalei ir nurodymams, bet šito nedarė. Dėl politinio trumparegiškumo, pasyvumo ir nuolankumo bei dalies vyriausybės, ypač komunistų, išdavikiškos veiklos ji padėjo okupantams inkorporuoti Lietuvą į SSRS (pvz., A. Sniečkaus veikla Valstybės saugumo departamente). Galingoji ir nenugalimoji Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija, išlaisvinusi mūsų kraštą, užtikrins mūsų sienų neliečiamumą, kalbėjo A. Sniečkus 1940 m. liepos 21 d. Liaudies seimo posėdyje. Jo siūlymu buvo svarstytas klausimas dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, nors rinkimų kampanijoje apie tai nieko nebuvo kalbėta. Rugpjūčio 3 d. Justo Paleckio vadovaujama delegacija išvyko į Maskvą, kur Lietuva formaliai buvo priimta į SSRS. Baigėsi pirmasis okupacijos etapas. Dabar lietuviai komunistai ir kiti okupantų talkininkai turėjo ne tik demonstruoti idėjinę ištikimybę Kremliui ir Josifui Stalinui, bet ir įrodyti ją darbais.
Pagal SSRS politinės sistemos pavyzdį Lietuvoje buvo įsteigtos okupacinės centrinės ir vietos
Koloboravimas3, 2003 01 25 17:04
Pagal SSRS politinės sistemos pavyzdį Lietuvoje buvo įsteigtos okupacinės centrinės ir vietos respublikinės valdžios struktūros (LKP CK, LTSR MT, LTSR AT, NKVDNKGB, vietos partiniai ir vykdomieji komitetai ir kt.). Daugeliu atvejų vadovauti šioms struktūroms buvo paskirti ne okupantai, o buvę Lietuvos piliečiai, dažniausiai komunistai, kurie dėl ideologinių įsitikinimų rėmė Sovietų Sąjungą. A. Sniečkus tapo LKP CK pirmuoju sekretoriumi svarbiausiuoju Maskvos politinių ir ideologinių direktyvų vykdytoju, represijų organizatoriumi, M. Gedvilas LTSR MT pirmininku, J. Paleckis LTSR AT Prezidiumo pirmininku, Aleksandras Guzevičius NKGB komisaru, Vincas Vitkauskas Liaudies kariuomenės vadu, Vladas Niunka LTSR prokuroru ir t. t. Kadangi jie gynė ne Lietuvos, o SSRS, t. y. okupantų interesus, jų veiklą galima vertinti kaip bendradarbiavimą, kolaboravimą. Sovietmečiu egzistavusias LTSR Aukščiausiąją Tarybą, LKP Centro komitetą, LTSR Ministrų Tarybą galima vadinti marionetinėmis (kolaborantinėmis), o jų vadovus kolaborantais.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai (19441990 m.) šį sąrašą papildė naujų iškilusių lietuvių kolaborantų pavardės. Pokario metais (19441953 m.) centrinės valdžios pareigūnai pasirašinėjo dokumentus, kurie įpareigojo žemesniuosius pavaldinius represuoti kovojančius dėl tautos laisvės ir kitaip mąstančius žmones. Pavyzdžiui, A. Sniečkus, M. Gedvilas, Kazys Preikšas yra pasirašę dokumentus, kurie įpareigojo pavaldinius organizuoti gyventojų trėmimus ir konfiskuoti jų turtą. Sovietų kolaborantai nesipriešino rusinimui, stengėsi naikinti viską, kas priminė nepriklausomą Lietuvą. Tačiau kolaboravimas ėjo ir iš apačios. Pavyzdžiui, 1944 m. rudenį daugelio apskričių ir valsčių partinių ir vykdomųjų komitetų vadovai kreipėsi į LKP(b) CK, prašydami ištremti šeimas, kurių nariai su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią. Šie vietinės valdžios pareigūnai nuo seniūno iki valsčiaus pirmininko geriausiai žinojo konkrečių žmonių gyvenimą, jų nuotaikas bei pažiūras. Ne visi, tačiau daugelis jų rengė trėmimų sąrašus, padėjo greičiau likviduoti ginkluotą pogrindį ir kt. Prie kolaborantų priskirtini stribai, ginkluoti sovietų aktyvistai, represinėse struktūrose dirbę pareigūnai. Būtent jų rankomis atlikti pragaištingi darbai propagandiniais tikslais buvo skelbiami kaip lietuvių tautos teisinga kova su banditais, buožėmis, buržuaziniais nacionalistais. Žinoma, pagrindinė atsakomybė už kolaboravimą turėtų tekti ne pavaldiniams, o aukščiausios valdžios pareigūnams, kurie tiesiogiai bendradarbiaudami su okupantais numatydavo konkrečius būdus jų nurodymams, direktyvoms įgyvendinti.
Kolaboravimas4, 2003 01 25 17:05
Kai kas sako, kad jie neturėjo kito kelio. Bet visada egzistuoja balansas tarp politikos ir moralės. Istorija rodo, kad net žiauriausiomis antidemokratinėmis sąlygomis, nors ir retai, vis tiek atsiranda politinių asmenybių, kurios bent jau stengdavosi, kad būtų neprasilenkiama su morale. Žinoma, reikia skirti politinį kolaboracionizmą nuo vadovaujančios veiklos ūkinėje ar socialinėje srityje. Totalitarizmo sąlygomis visus vadovus ekonomikos ar kultūros sferose dažniausiai vienijo partijos narystė, jie privalėjo būti ištikimi okupantams. Bet jie nėra visiškai atsakingi už politikų veiksmus, už LKP ir vyriausybės vadovų kolaboracionizmą visais sovietiniais metais. Šiandien nereikia kaltinti tų žmonių, kurie, anksčiau užėmę aukštus postus, neturėjo tiesioginio ryšio su okupantais (pvz., NKVDKGB) ar vadovaujančiomis partinėmis institucijomis Maskvoje. Ne visi galėjo būti rezistentais ar disidentais. Dažnai jų nuoširdus darbas darė Lietuvai tik gera, net okupacijos sąlygomis.
Pokario Lietuva (19441953 m.) gyveno klasikinį okupacinio režimo laikotarpį. Čia veikė okupacinės partinės ir valstybinės valdžios struktūros: VKP(b) CK Lietuvos biuras, keturių rūšių okupaciniai teismai (Ypatingasis pasitarimas, NKVD karinis tribunolas, geležinkelio ir Nemuno baseino teismai), Raudonoji armija, NKVDMGB su savo karinėmis dalimis ir kt. Jiems talkininkavo marionetinės (kolaborantinės) valdžios įstaigos.
Po J. Stalino mirties okupacinis ir totalitarinis režimas Lietuvoje sušvelnėjo, įgijo kitas formas. Vadovaujant Maskvai, Lietuvos priežiūra buvo patikėta kolaborantinei LTSR administracijai. SSRS okupacinės struktūros (armija, KGB, iš dalies vidaus reikalų sistema), globodamos politinį režimą, atliko tik šešėlinį, rezervinį vaidmenį. Jų pasirodymas politinėje arenoje buvo reikalingas tik ekstremaliomis aplinkybėmis (19551956 m., 1972 m. Kaune, 19881991 m. visoje Lietuvoje). Kadangi ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas, o žmonės neteko vilties sulaukti Vakarų pagalbos, ilgalaikės sovietinės okupacijos sąlygomis moralinis smerkimas už kolaboravimą aptilo, paplito konformizmas. Ir po 1953 m. egzistavo pogrindis, atsirado disidentai, tačiau terorui sumažėjus, atsirado galimybė rinktis tarp mirties (įkalinimo) ir kolaboravimo. Retas tesirinko mirtį. Sovietinės valdžios ir komunistų partijos struktūrose radosi vis daugiau lietuvių. Atsižvelgiant į tai, keitėsi ir lietuviškojo kolaboracionizmo turinys. Sovietinės okupacijos pabaigoje šios institucijos ir jose daugumą sudarantys lietuviai tapo viena iš priežasčių, palengvinusių atgauti nepriklausomybę.
Kolaboravimas5, 2003 01 25 17:07
Iki 1953 m. Lietuva buvo beteisė okupuota valstybė. Nikitos Chruščiovo valdymo ir vėlesniais metais Lietuva pamažu įgijo oficialiai neįteisintą kultūrinės autonomijos statusą. Nusistovėjo lietuvių ir rusų dvikalbystė. Suprantama, tautinės kultūros raida susidūrė su komunistinės ideologijos cenzūra ir politine prievarta, homo sovieticus sindromu, mankurtizmu. Be to, šiuo laikotarpiu pakankamai sparčiai vystėsi orientuota į SSRS Lietuvos ekonomika, palankia linkme keitėsi žmonių gyvenimo lygis.
Prie visų šių pozityvių reiškinių (okupacijos sąlygomis) prisidėjo Lietuvos kolaborantinės struktūros, jų vadovai A. Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Juozas Maniušis, Vytautas Sakalauskas ir kiti. Tačiau politine prasme jie visada ištikimai tarnavo savo šeimininkams okupantams, be sovietinės imperijos nematė Lietuvos ir lietuvių tautos tolesnio egzistavimo perspektyvos. Pavyzdžiui, pagal Maskvos nurodymą LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius nesipriešino ir net palaikė Lietuvos rusinimo programą 19791984 m.
1988 m. vasarą prasidėjęs Sąjūdžio inicijuotas lietuvių tautos Atgimimas per trumpą laiką pakeitė politinę situaciją Lietuvoje. Susilpnėjęs okupacinis ir komunistinis režimas sudarė sąlygas iškilti demokratinėms ir patriotinėms jėgoms. 19881990 m. LTSR AT iš kolaborantinės institucijos pamažu virto nuo Maskvos savarankišką politiką vykdančiu aukščiausiuoju Lietuvos valdžios organu. 1989 m. gruodžio mėn. savo XX suvažiavime buvusi kolaborantinė LKP atsiskyrė nuo SSKP. Nedidelė Lietuvos komunistų ortodoksų dalis (Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Stanislovas Giedraitis, Vladislovas Švedas, Konstantinas Surblys, Juozas Kuolelis ir kt.) liko SSKP nariais ir įsteigė Kremliaus vadovaujamą savo komunistų partiją. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jie kovojo prieš ją, kolaboravo su Sovietų Sąjungos represinėmis struktūromis (KGB, OMONu) ir kariuomene, buvo SSRS imperinės politikos įrankis Lietuvoje. Naujieji kolaborantai ypač pasižymėjo tragiškomis 1991 m. sausio dienomis Vilniuje. Jie dalyvavo kruvinose akcijose, stengėsi destabilizuoti politinę padėtį ir suskaldyti Lietuvą, skatino separatistines tendencijas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, Sniečkuje (Visagine) ir Klaipėdoje. Remdamiesi brutalia sovietinės armijos jėga, steigė naujas kolaborantinės valdžios struktūras (Nacionalinio gelbėjimo komitetą ir kt.). 1991 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje demokratinėms jėgoms nugalėjus pučistus (komunistinės imperinės SSRS šalininkus), Lietuva įgijo realią politinę nepriklausomybę. Vieni Lietuvos kolaborantai bėgo į Rusiją ar Baltarusiją, kiti pasiliko Lietuvoje. Pabėgti pavyko svarbiausiems kolaborantams M. Burokevičiui ir J. Jermalavičiui, tačiau Lietuvos teisėsaugos institucijoms pavyko juos susigrąžinti į Lietuvą ir nuteisti.
Vokiečių okupacijos metais, išskyrus sovietinius partizanus ir pogrindininkus bei Armiją krajovą, visos Lietuvos politinės jėgos palaikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tik jų veiklos būdai buvo skirtingi. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamai sunku nuspręsti, kur baigiasi siekiai atkurti valstybingumą ir kur prasideda kolaboravimas su naciais. Taip pat labai svarbu nustatyti kolaborantų individualią kaltę ar nusikalto žmoniškumui, žmonijai, savo tautai, ar pakenkė Lietuvos valstybingumui.
Formaliai žiūrint, tipiškais lietuvių kolaborantais galima laikyti pronacistinės Lietuvių nacionalistų partijos, generalinių tarėjų institucijos bei lietuvių policijos batalionų narius.
Kolaboravimas6, 2003 01 25 17:08
Sovietinėje istoriografijoje 1941 m. birželio 23 d. sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (LV) buvo įvardyta kolaborantine. Išskyrus žydų klausimą, tai netiesa. Lietuvą okupavę vokiečiai susidūrė su įvykusiu Lietuvos valstybės atkūrimo faktu. LV įstatyminiais potvarkiais paskelbė, kad atkuriama nepriklausomoje Lietuvoje veikusi administracinė sistema, panaikinami SSRS okupacinės valdžios nacionalizacijos įstatymai ir kt. Tačiau vokiečių administracija nepripažino Laikinosios vyriausybės ir vėliau nutraukė jos veiklą.
LV nariai asmeniškai nepritarė pradėtam žydų genocidui, tačiau vyriausybės vardu viešai nebuvo protestuota. Žydų diskriminavimo iniciatyva priklausė vokiečių okupacinei valdžiai, tačiau buvo reikalaujama, kad lietuviškos įstaigos vykdytų antisemitinę politiką. Laikinoji vyriausybė, nenorėdama konfliktuoti su okupacine vokiečių valdžia, pritarė nacių antisemitinei politikai ir vykdė konkrečius darbus, duodama nurodymą suvaryti visus Lietuvos žydus į getus. LV veikimo laikotarpiu (1941 06 231941 08 05) vykstant masiniam žydų genocidui, Kauno miesto, Šiaulių ir Alytaus apskričių lietuviškoji vietos administracija priėmė sprendimus dėl getų sudarymo. 1941 m. rugpjūčio 1 d. LV priėmė antihumaniškus Žydų padėties nuostatus.
Žydų persekiojimas (žmogaus laisvių ir teisių apribojimas, suvaržymas) ir žudymas ( holokaustas) yra susiję, tačiau skirtingi dalykai. Iš žinomų istorinių faktų galima daryti išvadą, kad LV nebuvo tiesiogiai susijusi su žydų žudynėmis, tačiau juos persekiojo (padėjo vokiečiams apriboti jų prigimtines laisves ir pilietines teises). Šiuo požiūriu LV kolaboravo su naciais ir vykdė jai primestą antisemitinę politiką. Tokiai LV veiklai įtakos turėjo ne tik jos bandymas laviruoti ir susitarti su vokiečiais dėl ilgesnio egzistavimo, bet ir jos narių antihumaniškos politinės ir ideologinės nuostatos žydų atžvilgiu, susiklosčiusios Vokietijoje tarp LAF organizacijos narių, voldemarininkų.
Ar galima pateisinti lietuvių kolaborantus, jeigu jie siekė Lietuvos nepriklausomybės? Galima, jei jie nepažeidė gyventojų teisių ir laisvių. Istorijos faktai liudija, kad pažeidimai buvo dideli, kolaborantai kartu su naciais savo padarytais veiksmais netgi nusikalto žmonijai. Ir nors kolaborantai, kaip tarpininkai, sušvelnino okupacinio režimo padarinius lietuvių tautai, tačiau tai iš dalies buvo padaryta kitų tautų (žydų, čigonų, rusų) sąskaita.
Kolaboravimas yra ne tik politinė, bet ir moralinė problema. Bendradarbiavimas su okupantais yra gėdingas ir smerktinas dalykas. Žinoma, gyvenimas yra labai sudėtingas ir neįmanoma iš anksto numatyti, kaip elgtis sudėtingomis sąlygomis, tačiau pataikavimas ir keliaklupsčiavimas atėjūnams visados yra amoralus. ."
Kolaboravimas7, 2003 01 25 17:17
Antanas Garmus: -"Apskritai, visas Liaudies Seimas tebuvo tik Seimo parodija. Kaip jis smurtu ir apgavystėmis sudarytas, taip lygiai tik teroro spaudžiamas jis formaliai atliko bolševikų norimus darbus. Liaudies Seimas nieku būdu nėra išreiškęs lietuvių tautos valios. Jis tegalėjo išreikšti tik kelių šimtų Lietuvos komunistų (1940 m. komunistų Lietuvoje buvo apie 700 šimtus - aut. pastaba) ir Maskvos viešpačių valią. Tam tikslui jis juk ir tebuvo "išrinktas". Tai buvo "seimas" ,bet ne Lietuvos "Seimas".
Taigi, Antanas Sniečkus 1940 m. Liaudies Seimo atstovas taip pat žinojo tikrąją padėtį, žinojo savo judišką išdavystę Lietuvos nepriklausomybės pakasynose, slėpė nuo savo tautiečių tiesą apie "taikią revoliuciją" Lietuvoje, net nuo savo auklėtinių būrio: griškevičių, brazauskininkų. Aš Manau, kad šios tiesos nežinojo ir 1990 m. Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatai, nes jų kinkos drebėjo, paskelbiant, jog 1940 metų Justo Paleckio "Liaudies Seimo" nutarimai yra neteisėti ir atstatoma Lietuvos nepriklausomybė. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie linkę garbinti ano meto Lietuvos pardavėjų dalyvius.
Kada lietuvių tauta susipras ir nebalsuos už partijų sąrašus, nes kiekvienos partijos sąrašuose yra mąstančių Sniečkaus protu???
Kolaboravimas8, 2003 01 25 17:25
Beviltiškoje padėtyje kartais sušvyti netikėti stebuklai. Tokiu stebuklu buvo 1949. VLIKo paskelbtoje Lietuvių Chartoje LB mintis, 1951 m. virtusi šiame krašte organizacine gyvybe. O tuo metu laikai tamsūs lietuvių tautos laikai. Kremliuje raudonai žiežirbavo Berijos prižiūrimas Stalino pečius. Lietuvoje mėsmalės mechanizmą tvarkė Antanas Sniečkus su pagalba Paleckio, Venclovos, Gedvilos, Šumausko ir didelės gaujos saugumiečių. Mokyklos jau buvo įsibėgėjusios ruošiant naujus komisarų pakaitus. Kaimas gulėjo agonijoje, miškai jau buvo iššukuoti, šuliniai užversti partizanų kūnais, Sibiras išmirkytas tremtinių ašarose ir prakaite. O karo pabėgėliai? Po kompromituojančios DP lemties jie skubėjo iš Europos, kad įsikabintų į kokį nors kitą žemyną. Tada lietuviai nesidžiaugė nei saule, nei mėnesiena.
Kolaboravimas10, 2003 01 25 17:32
Aplinkinės slavų tautos , rusai, ukrainiečiai, lenkai, gudai, naminės degtinės iš javų niekada nemokėjo ir nūnai nemoka. Jie iš duonos su mielėmis ir cukrumi (anksčiau - medumi) užraugia girą, o kai ją perraugina, - gauna svaigųjį gėrimą. Ši perrūgusi gira, priklausomai kiek dedama cukraus, gali būti iki 15 laipsnių stiprumo. Tiesa, naminę degtinę iš javų moka pasigaminti Sovietinės Gudijos Svyrių apskrities gyventojai, bet jie, jokiu būdu nėra slavai, o jotvingiai - baltų gentis, sovietiniais laikais, kai rusai visus okupuotus kraštus rusino, pasuose įrašyti net ne gudais (baltarusiais), o rusais. (Ar kada nors bus atitinkamai įvertinti bolševikai A.Sniečkus ir J.Paleckis, kurie 1940 metais pardavė dalį Lietuvos dabartinei Baltarusijai, o ten gyvenančius lietuvius pavertė rusais?)
[ Post a Reply to This Message ]
|
Disk. Delfyje LKP sekretoriaus Snieckaus 100 g. met. min. Lietuvos Mokslu Akademijoje
party poker
Apie istoriją
