Show your support by donating any amount. (Note: We are still technically a for-profit company, so your
contribution is not tax-deductible.)
PayPal Acct:
Feedback:
Donate to VoyForums (PayPal):
[ Login ] [ Contact Forum Admin ] [ Main index ] [ Search | Check update time | Archives: 1 ] |
Subject: Re: Partizano mirtis | |
Author: Vanagas | [ Next Thread |
Previous Thread |
Next Message |
Previous Message
] Date Posted: 23:22:03 06/20/04 Sun In reply to: Vytis 's message, "Referendumas del Maskoliu atsakomybes. Ar jis butinas?" on 11:54:33 12/05/03 Fri Kas taip sumindžiojo jūsų širdis, kad nebesikiriate SAVŲ nuo PRIEŠŲ, TIESOS nuo MELO? Kad taip beatodairiškai garbinate savo BUDELIUS? Kad žodžiai "bendradarbiavimas su KGB" jums nesukelia jokių emocijų? Galbut J.Sasnausko žodžiai prisibels į jūsų širdis? ----------------- Pirmadienį po rinkimų miestas buvo pilnas trispalvių su juodais kaspinais. Nesinorėjo jų, atvirai kalbant. Nežinau, ar tai bausmė, ar malonė, kad visos tragiškos mūsų nesenos istorijos datos sukrinta į patį vasaros smagumą. Pirmieji raudonosios armijos daliniai, pirmieji vagonai į Sibirą, nacių okupacijos pradžia visa tai ėjo kartu su birželio simfonijos smuikais ir fleitom. Su atlaidais, su birželinėm pamaldom, su Joninių dainom ir laužais. Su moksleivių atostogom, abiturientų valsais, su pirmąja ir ne vienam paskutine komunija. Apvaizdos pasistengta, kad skausmas padvigubėtų? Ar priešingai kad būtų sunkiau gedėti, prisirišti prie sielvarto, kad bet kokiu atveju iš anos istorijos nedingtų vilties ir gyvenimo žinia? Gražiai, krikščioniškai pavadinom kalendoriuose pirmųjų masinių represijų atminimą. Gedulas ir viltis. Šalia okupacijos taip pat prasmingai rašom žodį pasipriešinimas, kad nebūtų tik aimanos ir kraujas. Bet kas iš to? Kiek visa tai veikia ir įpareigoja? Kalendorius kasmet kvies puse burnos giedoti graudžius verksmus kankinių atminimui, o kita pusė toliau garbins jėgą, apsukrumą, iškilimą bet kokia kaina. Nebūčiau kabinęs tos temos. Viskas, atrodo, jau pasakyta mitinguose ir knygose. Išdainuota ir išdeklamuota. Gal dėl to eidamas pro buvusius KGB rūmus neaptinku savyje nei didelio sielvarto, nei siaubo. Kažkas, matyt, sugebėjo įtikinti, kad viskas taip ir turėjo būti. Tie tūkstančiai išvežtų ir išžudytų. Arba tūkstančiai bet kokia kaina gelbėjusių savo kailį, melavusių, įdavinėjusių kitus ir sėkmingai tarpusių režimo saulutėje. Tačiau visai neseniai, rinkimų agitacijos dienomis, bičiulis prie lankstinuko su spalvota vieno kandidato šypsena pridėjo dar ir kitą lapelį. Išrašas iš Adolfo Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos. Visiškai slaptai. LSSR MVD kalėjimo gydytojų komisijos aktas. Kalinys A. Ramanauskas pristatytas į kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkios būklės. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos plati plėštinė žaizda. Dešinė akis padengta hematoma, ant viršutinio ir apatinio voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi ir siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-iojo piršto pjautinė žaizda. Kalėjimo ligoninėje A. Ramanauskas buvo operuotas. Kitą dieną atgavo sąmonę. Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Savęs sužalojimas. Komisija pastebi, kad sėkmingai gydant tardymas galimas po 23 savaičių. A. Ramanauską pastatė ant kojų. Jis buvo sušaudytas tik 1957 m. rudenį. Kas vyko dar ištisus metus KGB požemiuose, nesunku nuspėti. Mane pribloškė ne tik to žmogaus kankinimų žiaurumas ir ciniška išvada apie savęs sužalojimą. Krūptelėjau pamatęs datą. 1956-ieji. Jau po tirono mirties. Atšilimo metai. Jau pasmerktas asmenybės kultas ir masinės represijos, pažadėta, kad tai daugiau nepasikartos. Jau seniai Lietuvoje nėra klasių kovos ir ginkluoto pogrindžio. Partizanai išgaudyti. Galutinė socializmo pergalė. Kombainai tėviškės laukuose, nauji keliai ir tiltai. Jau nepasiteisinsi, kad kare kaip kare, kad viena ir kita pusė vienodai žiauri, nes kova žūtbūtinė. 56-aisiais niekas nemedžiojo tarybinių aktyvistų, negrasino taikiam darbui ir kūrybai. Kodėl šitaip kankinti ir tyčiotis? Koks turėjo būti režimas ir jam vadovavusi partija, jeigu savo triumfui užtikrinti reikėjo badyti akis? Kas už tai atsakingas? [ Next Thread | Previous Thread | Next Message | Previous Message ] |